Dabartinis Lietuvos lengvųjų automobilių parkas, palyginti su senųjų ES šalių transporto priemonėmis, yra gerokai prastesnės būklės. Vis dėlto įdomu pažvelgti ne tik į pačius lengvuosius automobilius, jų techninius rodiklius ar kilmės (dar daugiau – klonavimo, transformavimo ar kitokio perdirbimo) šalis, bet ir į tų transporto priemonių savininkus bei savininkes.

Dažnas iš mūsų, pamatęs gatve pravažiuojantį naujutėlaitį automobilį, stebimės ir gėrimės tviskančia jo prabanga, naujumo kvapu ir tuo, kas sėdi prie vairo. Neretai ten kaip tik ir sėdi ne solidaus amžiaus žmogus, o, tikriausiai, dar darbo rinkoje pakankamai prakusti nespėję jaunuoliai.

Greičiausiai kaip tik šis faktas labiausiai ir stebina, tad pagrįstai kyla klausimas apie tai, kokiu būdu galima būtų užsidirbti vienokiam ar kitokiam automobiliui iš salono. Be abejo, negalima paneigti to, kad yra tokių veiklų, už kurias gautas atlygis leidžia minėtai prabangai nustelbti kasdienybėje užpildytą padėvėtų „Audi“, „Volkswagen“ ar BMW rutiną miestų gatvėse.

Kita vertus, minėtas klausimas apie pajamų šaltinius nebekyla, kai pažvelgiame į Lietuvos keliuose riedančių automobilių tariamų savininkų statistiką – daugelis naujų transporto priemonių priklauso bankams arba įmonėms. Taigi, šie automobiliai tėra tarnybiniai.

Dėl to darosi šiek tiek apmaudu – juk taip norėtųsi pasididžiuoti aukštu mūsų šalies turimo naujų lengvųjų automobilių parko lygiu ir darbo rinkos stabilumu bei piliečių socialine gerove. Kol kas taip nėra, o minėtieji jaunuoliai viso labo dažnai puikuojasi svetimu, bet ne savo keturračiu turtu.

Tiesa, esama ir išimčių, todėl išties negalima absoliutinti šių teiginių apie savininkiškumą – juk yra ir tokių, kurie gali nusipirkti naują lengvąją transporto priemonę.

Žvelgiant į kitą šio socialinio reiškinio pusę, galima išskirti visus tuos, kurie lieka už galimybių pirkti naują automobilį ribos. Kuo ypatingi esame turėdami tuos automobilius, kurių rida jau įveikė apie 300 tūkst. km etapą ir skaičiuoja savo dešimtuosius, o neretai ir dvidešimtuosius metus?

Britų rašytojas W.Thackeray'us, apibūdindamas snobiškumo fenomeną, taikliai pastebėjo, kad snobas yra tas žmogus, kuris bet kuriomis priemonėmis stengiasi pamėgdžioti aukštesnio socialinio sluoksnio atstovų manieras, nors šiam sluoksniui ir niekada nepriklausys. Šiuo aspektu galima nagrinėti bei apibūdinti ne vieną „kelių erelį“, riedantį tiek fiziškai, tiek ir morališkai pasenusiomis transporto priemonėmis.

Tikėtina, kad seną automobilį įmantriais aksesuarais apkaišantys savininkai kenčia nuo tam tikrų menkavertiškumo kompleksų. Išties kartais bemaž graudžiai juokinga būna stebėti kokį, tarkim, 1996 m. laidos „Audi A6“, ant kurio puikuojasi neskoningi aksesuarai už kone dvigubai didesnę paties automobilio vertę.

Kalbant tekerėjiškai, tokie žmonės bando pasitenkinti bent dalimi to naujumo, kuris priklauso išskirtinai tik naujų markių, o jokiu būdu ne padėvėtiems bei gerokai braškantiems automobiliams.

Apskritai būtų galima nagrinėti ir turimo automobilio savininko išprusimą, įskaitant ir intelektunį koeficientą. Hipotetiškai drįsčiau teigti, kad ryšys tarp naudojamos, neretai rėkiančios simbolikos ir savininko emocinių gebėjimų yra pakankamai stiprus, t.y. kuo daugiau įvairiais blizgučiais apkarstytas senesnio modelio automobilis, tuo sunkiau būti bei sugyventi su tokios transporto priemonės savininku.

Be to, išskirtinas ir perkamų automobilių vardo populiarinimas tarp skirtingo socialinio sluoksnio vartotojų. Pabrėžtina, kad, pavyzdžiui, „Audi“ lengvieji automobiliai iki maždaug 1998 m. laidos gali būti priskirtini daugiau darbininkų klasei ir laikytini kaip vieni iš „prestižiškiausių“ modelių tarp šio sluoksnio žmonių. O kur dar įvairūs ne itin socialaus pobūdžio eismo įvykiai, kuriuose dominuoja kaip tik šios klasės automobiliai ir juos vairuojantys asmenys! Pavyzdžiui, prisiminkite praėjusių metų įvykį ant Palangos pėsčiųjų tilto, kurio instrumentu kaip tik ir buvo „Audi“ markės mašina. Kitaip tariant, „Audi“ – plebėjų limuzinas, kurio priežiūra rūpinamasi daugiau nei savo artimaisiais ar pačiais savimi.

Taigi pamėginome tik iš dalies ir, palyginti, paviršutiniškai paliesti pakankamai plačią, gilią ir socialiai rezonuojančią temą apie Lietuvos keliuose riedančius automobilius. Transporto priemonės yra puikus socialinis seismografas, pagal kurį galima gauti daug psichologiškai prisodrintos informacijos apie vairuotojų charakteristikas, nuspėti galimus jų santykių šeimose scenarijus, užimamą statusą ir su tuo susijusius savęs vertinimo ypatumus.

šaltinis: lrytas.lt